Kalbėdamas apie jiu-jitsu aš mėgstu naudoti tam tikrą koncepciją – pamesta esmė. Ką aš turiu omenyje? Tarkime, iš šalies stebime dviejų kovotojų sparingą. Matome paprastą situaciją: vienas iš jų laiko kitą uždaros gardos pozicijoje. Ir ką gi mes, pamatę šią situaciją, pirmiausia galvojame? Be abejo, mes galvojame: „viršuje esantis kovotojas privalo apeidinėti savo priešininko gardą”. Kitokios veiksmų eigos mes net nenorime ir nesitikime matyti. Būtent tai aš ir vadinu klaidingu jiu-jitsu supratimu – pamesta esme. Imkime kitą paprastą situaciją – šoninė (100 kilogramų) padėtis. Iš apačioje gulinčio kovotojo mes tikimės tik vieno – jis turi kuo greičiau išeiti, ištrūkti iš šios blogos padėties. Ir vėlgi – klaidingas supratimas, pamesta esmė. Ką aš visu tuo noriu pasakyti? Ogi štai ką – mūsų požiūris į kovą ir kovotojo veiksmų eigą yra paprasčiausiai neteisingas. Mes pripratę matyti, kaip blogoje padėtyje atsidūręs kovotojas bando žūtbūt iš jos ištrūkti, ir būtent to ir tik to mes tikimės iš kiekvieno kovotojo, atsidūrusio bet kokioje blogoje padėtyje. Tai yra klaidingas supratimas. Kodėl gi žmonės nori kuo greičiau ištrūkti iš blogų padėčių? Be abejo, taškų skaičiavimas tam turi didžiulę įtaką, bet taip pat mes nenorime paploti (pasiduoti). Paklausiu jūsų štai ko – kas svarbiau: išvengti pasidavimo, ar priversti priešininką pasiduoti? Didžioji dauguma žmonių pasirinks pirmąjį atsakymo variantą. Visų pirma – jie nenori pralaimėti. Kartais mes bandome atlikti veiksmą, užbaigti kovą todėl, kad kuo greičiau užbaigsime kovą, tuo greičiau galėsime sau garantuoti, kad to nepadarys mūsų priešininkas – mes nepralaimėsime. Taigi, grįžtant prie blogų padėčių – priežastis, dėl kurios mes kap akis išdegę bėgame iš priešininko gardos, iš šoninės ar viršaus padėties (būdami apačioje), yra ta, kad mes paprasčiausiai nenorime būti priversti pasiduoti. Mes nenorime pralaimėti – štai kokia mintis sukasi mūsų galvose būnant šiose blogose, gynybinėse padėtyse. O dabar užduosiu jums kitą klausimą – jeigu esate kažkieno gardoje, kada yra didesnė tikimybė pralaimėti: kuomet elgiatės ramiai, išlaikote pusiausvyrą, sėdite stabiliai, laikote rankas arti kūno, ir budriai stebite savo priešininką, ar kuomet jaučiate spaudimą kuo greičiau apeiti gardą ir ištrūkti iš šios prastos padėties? Kada yra didesnė tikimybė jums padaryti klaidą? Būtent – tada, kai susikuriate spaudimą sau trūks plyš apeiti gardą. Jeigu elgiatės ramiai ir stebite savo priešininką, jam bus daug daug sunkiau jus nustebinti. Jiu-jitsu yra savigynos, išgyvenimo menas – nepamirškite to.

Taigi, niekas nenori būti priverstas pasiduoti, pralaimėti, tačiau dauguma elgiasi taip, lyg būtent to ir norėtų. Jeigu jūs tikrai nenorite pralaimėti, jūs visada stengsitės būti maksimaliai saugioje padėtyje. Kalbant konkrečiai apie buvimą priešininko gardoje, tai būtų: plati, stabili kūno padėtis, rankos įremtos į priešininko žastus (ar į pilvą), alkūnės kuo arčiau kūno ir t.t. – yra begalė niuansų, kurie padės jums būti saugioje padėtyje, o karštligiškas bandymas ištrūkti iš priešininko gardos duos priešingą efektą. Deja, dauguma žmonių daro būtent tai – vos patekus į priešininko gardą, jų galvoje atsiranda vienintelė mintis: „ką gi, laikas apeidinėti gardą”. Bet tai netiesa. Patekus į gardą yra laikas ne ją apeidinėti, o stabilizuoti savo poziciją, stebėti savo priešininką. Laikas provokuoti jį daryti veiksmą. Juk jis yra puolamojoje padėtyje, jis turi atakuoti. Ir jam tai daryti bus velniškai sunku, nes jūs būsite pasiruošęs viskam.

Štai koks būtų mano patarimas jums: kuomet jūs atsiduriate prastoje padėtyje, tarkime iš apačios šoninėje padėtyje (side control) – paskutinis dalykas, apie kurį turite galvoti, yra pabėgimas iš šios padėties. Kuomet jūsų priešininkas laiko jus viršutinėje padėtyje (mount) – mažiausiai turite galvoti apie tai, kaip iš čia ištrūkti, nes nuolat bandydami pabėgti iš prastos padėties jūs esate pažeidžiamiausi ir sukuriate priešininkui puikią galimybę jus atakuoti. Be abejo, jums gali iškilti klausimas: „O ką, jeigu skaičiuojami taškai, sekamas laikas?”. Žinoma, jei jus spaudžia laikas, negalite sau leisti jo švaistyti laukdami tinkamų progų, nes tada priešininkas laimės taškais. Todėl jiu-jitsu turnyruose kovotojai yra priversti judėti daugiau. Tačiau… Jeigu jūs treniruojatės jiu-jitsu, kad laimėtumėte turnyrus, viskas gerai. Bet aš treniruojuosi jiu-jitsu, kad laimėčiau kovas, kuriose neskaičiuojami nei taškai, nei laikas. Kovas bet kur, čia ir dabar – salėje, gatvėje, be jokio laiko ir taškų limito. Metamorris turnyrų kovos yra arčiau to – laikas ten nors ir sekamas, bet jo yra nemažai (20 minučių), o taškai neskaičiuojami.

Grįžkime prie taškų skaičiavimo jiu-jitsu turnyruose. Kuomet kovodami tokiame turnyre išeiname į gerą padėtį (šoninę, ar viršaus), ko mes tikimės iš savo priešininko? Mes tikimės, kad jis pradės panikuoti, draskytis ir bet kokia kaina stengsis ištrūkti iš šios padėties. Kadangi mes to tikimės, ką mes darome šiose gerose padėtyse būdami viršuje (bet kokioje kovoje – jiu-jitsu, MMA ir t.t.)? Mes  susikoncentruojame ties priešininko kontrole, pozicija, mūsų prioritetas yra ją išlaikyti. Taigi, turint omenyje visai tai, mes jau žinome, ko mūsų priešininkas mums atsidūrus blogoje padėtyje, iš mūsų tikėsis. Lygiai taip pat priešininkas, būdamas geroje padėtyje (iš viršaus), iš mūsų tikėsis panikos protrūkio ir karštligiško bandymo pabėgti. Taigi, ką jis darys? Ogi laikys mus taip tvirtai ir stabiliai, kaip tik gali. Kaip tik gali jis bus ir pasiruošęs atremti visus mūsų bandymus pabėgti. Dabar atsakykite – ar efektyvu, ir ar išvis logiška yra bandyti visus savo geriausius pabėgimus, kuomet viršuje esantis priešininkas yra šimtu procentu susikoncentravęs kontroliuoti mus? Vargu. Tai ne tik neefektyvu, bet ir visiškai neprotinga. Bet mes taip vistiek darome – dėl baimės būti priversti pasiduoti, dėl nenoro pralaimėti. Pasikartosiu, mes bijome pasidavimo labiau nei trokštame patys priversti priešininką pasiduoti, jį nugalėti. Mūsų baimė verčia mus judėti. Bet įneškime į visą tai šiek tiek logikos. Logiškai kalbant, jūs esate daug labiau pažeidžiamas, kuomet kovojate dėl pabėgimo, nei kuomet ramiai stebite situaciją. O kai jūsų oponentas pereina iš kontrolės į puolimą, jis atlaisvina savo paėmimus ir taip sukuria jums progą pabėgti. Štai taip, tai ir yra Gracie jiu-jitsu! Tai tinkamos progos laukimas. Dabar jūs turbūt galvojate: „bet aš nesijaučiu saugus, gulėdamas po priešininku. Aš net neturiu reikiamų įgūdžių, kad gulėčiau ir ramiai laukčiau tinkamos progos”. O neturite reikiamų įgūdžių, nes nesate deramai susidūręs su visais įmanomais skausmingais veiksmais, kuriuos jūsų priešininkas gali bandyti jums padaryti. Nežinomybės baimė verčia jus judėti. Baimė to, kas gali nutikti, su kuo jūs nesate susidūręs.

Kad to nebūtų, turime žaisti. Ką tai reiškia? Tai reiškia – treniruodamiesi atsipalaiduokite ir tiesiog laukite, kol jūsų partneris užsiims gerą padėtį (ar tiesiog kartais leiskite jam tai padaryti), ir stebėkite esamą situaciją, provokuokite jį atakai. Jiu-jitsu kovotojas privalo jaustis patogiai visose situacijose – nepriklausomai nuo jo diržo spalvos. O kad jaustųsi patogiai visose situacijose, jis turi žinoti, kas jose gali nutikti. Taigi, kai kitą kartą partneris apeis jūsų gardą ir atsidurs šoninėje padėtyje – nepasiduokite pralaimėjimo baimei ir nesiblaškykite. Pabūkite toje padėtyje, nes… jūs norite pralaimėti. Jūs norite, kad jūsų partneris priverstų jus paploti. O norite to todėl, kad taip didinate savo žinių bagažą ir ugdote supratimą. Supratimą, kaip galite pralaimėti. O kai ateis laikas savo įgūdžius pritaikyti realioje kovoje, kuomet pralaimėti tikrai nenorėsite, geriau žinosite, kas gali nutikti būnant prastoje padėtyje, ir tai leis jums atsipalaidavus, bet kartu budriai laukti  tinkamos progos. O kai ji ateis – jūs ją išnaudosite. Jums nebereikės bandyti pabėgti vėl ir vėl, šešis, septynis, aštuonis kartus. Bet tam jūs turite investuoti savo laiką būtent tokio tipo treniruotėms, kuomet atsidūrę prastoje padėtyje jūs laukiate, provokuojate partnerį atakuoti, ir praktiškai džiaugiatės, kuomet jis priverčia jus paploti. Džiaugiatės, nes pastebėjote savo daromą klaidą, kurią galėsite ištaisyti, ir lemiamu momentu nebepakartoti. O pastebėjote klaidą, nes buvote susitelkęs ties partnerio atakomis (o ne savo pabėgimu), taigi buvote budrus, pamatėte pabėgimo galimybę ir pabandėte ja pasinaudoti. Taigi, kai išauš diena, kuomet jums išties trūks plyš reikės pabėgti iš prastos situacijos, jūs būsite tam pasiruošęs. Jūs žinosite, kas gali nutikti, žinosite visus 25 įmanomus veiksmus, kuriuos jūsų priešininkas gali panaudoti prieš jus. Jis jūsų nenustebins.

Deja niekas taip nebesitreniruoja. Esu aplankęs tūkstančius jiu-jitsu klubų ir mokyklų, bet beveik niekur nemačiau mokinių, gulinčių ant nugaros ir tiesiog besiginančių, kai partneriai juos atakuoja. To niekas nedaro, nes kuomet kažkuris mokinys pralaimi, paploja, visi giria laimėjusįjį, ir visi nori būti pagirti. Visi nori, kad frazė „šaunuolis, puikus smaugimas” būtų adresuota jiems. Bet štai ką jums pasakysiu – aš papločiau jums per petį ir pagirčiau už gerą gynybą, gerą kovą nebandant pabėgti iš esamos prastos padėties, nes tai yra daug įspūdingiau. Įsivaizduokite – jūs tiesiog gulite sau ant nugaros ir leidžiate priešininkui nesėkmingai bandyti 20 savo geriausių veiksmų, tuo tarpu beveik nejudėdami. Dar daugiau – ką darys atakuojantis priešininkas? Keis padėtis, išeis į viršaus, į kelio ant pilvo poziciją, ir desperatiškai bandys ką nors padaryti. Galiausiai pasiduos morališkai. Ir taip įvykti gali iš bet kurios pozicijos. Argi nebūtų smagu gardoje jus laikančiam priešininkui nebyliai perduoti žinutę: „tau neįmanoma manęs nugalėti”? Kuomet jūsų priešininkas tai suvoks, kaip lengva pasidarys apeiti jo gardą? Ar pabėgti iš šoninės padėties? Labai lengva! Štai taip mes ir žaidžiame. Mes žaidžiame, nes norime pasiruošti ateičiai. Taigi, jeigu šitaip žaisite vieną ar dvi dienas per savaitę, aš jums garantuoju – kelionė iki juodo diržo neturėtų trukti dešimties, dvylikos ar keturiolikos metų. Ji turėtų trukti šešis metus. Bet – šešis metus labai dėmesingų treniruočių.

Paskutinis pastebėjimas: galbūt jūs perskaitėte visa tai ir svarstote – ar visa ši žaidimo idėja, pasyvi gynyba gulint ant nugaros yra pritaikoma gatvės kovoje? Atsakysiu – vienareikšmiškai taip. Be abejo, gatvės kovoje yra kitų niuansų nei jiu-jitsu kovoje, tarkim, jūs visiškai nebijote smaugimo gi atvartais, nelabai bijote ir rankos laužimo, ir panašiai. Labiausiai jums rūpi priešininko smūgiai rankomis, kojomis, alkūnėmis, keliais. Arba būnant prastoje padėtyje iš apačios – tuomet prisispausti arti priešininko ir taip išvengti jo smūgių tampa labai svarbu. Bet dar svarbiau yra tai, kad smūgiai ir skausmingi veiksmai turi vieną bendrą savybę – norint pradėti juos atlikinėti, reikia atleisti kontrolę ir spaudimą. Tarkime, priešininkas užėmė padėtį iš viršaus, kontroliuoja jus labai stipriai ir tvirtai, yra labai prispaudęs jus prie žemės – ką darysite? Ogi atsipalaiduosite ir lauksite tinkamos progos pabėgimui, štai ką. Tokiu atveju jums tiesiog nėra tikslo priešintis. Kuomet priešininkas nuspręs smūgiuoti jums, ar atlikinėti skausmingą veiksmą, jis privalės truputį pakeisti savo padėtį, atleisti spaudimą vardan sėkmingos atakos. O kai jis taip padarys, jūs jau žinote – turite progą pabėgti. Taigi, treniruokitės kartą per savaitę su MMA pirštinėmis, leiskite partneriui užsiimti gerą padėtį ir maksimaliai jus kontroliuoti. Tuomet įjunkite smūgius. Labai lengvai – dešimt procentų jėgos. Ir pastebėsite, kaip juda jūsų partneris – norėdamas atlikti prasmingą smūgį, jis nebegalės išlaikyti jūsų su tokiu pat spaudimu, tuo pačiu sukurdamas jums gerą progą pabėgti.

Išvertė Vytautas Mickevičius