Ai-ki-do – harmonija (Meilė), energija (Dieviškumas), kelias (Praktika) – taip galima išversti šį (ne)kovos meno pavadinimą. Harmoningas energijos kelias arba, tiksliau įvardijant kūrėjo Morichėjaus Uesibos sumanymą, Dieviškos Meilės Praktika ir braziliškas minkštumo menas (būdas) džiu-džitsu – kas tarp jų yra bendro?

Kas neturėjo didesnės patirties viename iš jų, o juo labiau, neturėjo nei viename, gali drąsiai teigti, kad nieko bendro tarp aikido ir BJJ net būti negali.

Vis gi tai nei tiesa, nei melas… kaip vienos dainos žodžiuose.

Skirtumus lengvai įžvelgti gali daug kas, tačiau kame yra šių dviejų kovos meno šakų panašumai? Pabandykime pažvelgti kiek giliau.

Kuomet man pirmą kartą teko dalyvauti braziliškojo džiu-džitsu treniruotėje, už pečių jau buvo dešimt metų aikido treniruočių. „Juk tai grynas aikido! Tik parteryje,” – tokia buvo pirma mintis, atėjusi man į galvą, kai pabandžiau apibudinti tai, ką mačiau ir patyriau.

Tos pačios nuomonės buvo ir ilgametis mano aikido kolega iš Lenkijos Karolis Matuščakas, aikido 4-ojo dano meistras, kurio prašymu ir viešėjo svečias iš Havajų, brazilas Ramolo Barros, braziliškojo džiu-džitsu meistras, garsiojo Riksono Greisi mokinys ir vyriausiasis jo instruktorius Havajuose. „Aš nematau skirtumo! Džiu-džitsu yra netgi minkštesnis už aikido!” – pasakė Karolis, kai kalbėjomės tuomet trise, kartu su kitu kolega aikido instruktoriumi, 3-ojo dano meistru. „Žinoma, kad nėra, – pritarė pastarasis, – ta pati distancija, tas pats judėjimas!” Nuo to laiko mažai kas pasikeitė požiūryje nenorinčių matyti to, kas yra bendro tarp šių „vieno medžio” šakų.

Tai kaip visgi yra su „ta pačia distancija ir tuo pačiu judėjimu”?

Praktikuojantys aikido gerai žino terminus, kurie žymi pamatinį aikido technikos arsenalą – tenkan (praleidimas) ir irimi (įėjimas). Besitreniruojantys BJJ (nesportinėje kovoje) yra mokomi: laikykis atstumo, per kurį tavęs nepasiekia smūgis, tačiau iš kurio galėtum tinkamu momentu įeiti (o tai iš esmės ir yra irimi) į sukibimą (klinčą). Aikido, kendo ir iaido šakose šis principas yra vadinamas terminu Ma-ai (tinkama distancija).

Aikido yra naudojami smūgiai (atemi), nukreipiantys dėmesį nuo tikros atakos, metimų ar veiksmų, paremtų sverto principu. Lygiai tas pats džiu-džitsu. Kartais aikido atemi yra ir galutinis veiksmo aktas, lygiai kaip ir džiu-džitsu. Aikido technikų tikslas susilieti su priešininku, pervesti jį ant žemės ir sulaikyti skausminiu ar smaugimo veiksmu – ir vėlgi tą patį rasime džiu-džitsu. Kartais aikido skausminiai ir smaugimo veiksmai atliekami stovėsenoje – džiu-džitsu taip pat. Aikido daug technikos veiksmų atliekama klūpom, sėdint ant kelių (aikido „parterio” padėtis) – džiu-džitsu treniruotėje tai daroma dar dažniau. Visi aikido veiksmai atliekami sverto principu – neverta nei dvejoti, kad džiu-džitsu būtų kitaip.

„Bet aikido remiasi rato principu,” – galėtų paprieštarauti aikidokai. Džiu-džitsu – taip pat, atsakysiu aš, tik niekas to rato principu neįvardija. Džiu-džitsu mokoma, kad visad turi ieškoti būdų kaip apeiti tiesioginį pasipriešinimą, kaip pakeisti veikimo kampą, kad technika taptų veiksminga, „apvali”, ir kad jai atlikti reiktų kuo mažiau priešpastatytos fizinės jėgos. Taigi judėjimo arba išėjimo, pasitraukimo principas (tenkan) džiu-džitsu yra naudojamas taip pat nuolatos.

Svorio centro koncepcija, rodos, dar vienas skirtumas. Tačiau ir čia netikslumas. Džiu-džitsu labai akylai ir „gyvybiškai” jautriai yra sekamas balanso pojūtis. Skirtumas tik tame, kad aikidokai daugiausia laiko praleidžia griežtai vertikalioje it kendo ar zazen padėtyje. Tuo būdu centras nuolat laikomas pilvo apačioje. Džiu-džitsu kovotojas kur kas dažniau būna, sakyčiau, ne tiek horizontalioje, kiek veikiau kaip kosmonautas, nuolat kintančioje kūno padėtyje. Todėl kūno, o kartu ir atspirties centras nuolat kinta. Aikido sakoma, kad tai dvasios centras, kurio pamesti nevalia. Tačiau dvasios stiprumas (centras) nepriklauso nuo kūno padėties. Jį gali ir pamesti idealioje pozoje, ir surasti pačioje nepatogiausioje kūno padėtyje.

Dar vienas būdas daugiau įžvelgti panašumų yra šis. Pažiūrėkite į džiu-džitsu kaip į aikido atliekamą keturiomis rankomis (rankomis ir kojomis kartu) ir jūs be vargo atpažinsite daug kanoninių aikido technikų, tokių kaip kaitennage (metimas ratu), tenchinnage (metimas „žemė-dangus”), iriminage (metimas įėjimu) ir t.t.

Taipogi, egzistuojanti BJJ savigynos dalis technikomis apskritai beveik nieko nesiskiria nuo aikido. Čia jūs rasite ko gero visas pagrindines aikido technikas, tokias kaip kotegaeshi (plaštakos sukimas), ikkyo, nikyo, sankyo, gokyo (skausmines kontroles), stinga gal tik aikido išskirtinio ženklo shiho nage ir yonkyo technikų, kurios yra pernelyg surištos su kardo valdymo technika. Neišmanantis technikų žmogus nelabai ir atskiria, kur yra aikido, o kur džiu-džitsu savigynos technikos. O, pagrindinis skirtumas slypi tame, kad džiu-džitsu nesivargina su partnerio vedžiojimu, ką nuolat daro praktikuojantys aikido, pabrėždami sąveikavimo (bendradarbiavimo) būtinybę ir tokiu būdu ugdydami savo adeptuose nesipriešinimo dvasią. Ir tai taip pat nuostabu, jei į aikido žiūrėti kaip dvasinio ugdymo meną, savotišką meditacijos judesyje formą. Gaila, bet labai dažnai apie tai pamirštama.

Be abejonės, skirtumų visur galima rasti. Net ir lyginant aikido stilius tarpusavyje galima prieiti (ir prieinama) iki kraštutinių klausimų ir suabejoti, ar atskiras stilius apskritai yra aikido, ar ne?

Tačiau šie (ne)kovos menai per daug turi bendro, kad nuolat juose įžvelgtume tik skirtumus. Taip braziliškasis džiu-džitsu nieko neturi bendro su kardo technikomis (nors, kaip jau rašiau anksčiau, kai kurie principai galioja tiek ginklo technikoje, tiek kovoje be jo, tiek aikido, tiek džiu-džitsu). Tačiau ar jos tikrai būtinos? Atsakymas, manau, akivaizdus. Žinoma, aikido be kardo valdymo technikos supratimo perprasti tikrai sunku. Tačiau pats prisirišimas prie kardo gerokai komplikuoja visą situaciją ir pačiame aikido.

Dažnas argumentas skirtumams pabrėžti – aikido visuomet mokinama gintis iškart nuo kelių atakuojančių, o džiu-džitsu visuomet mokoma kovoti tik su vienu priešininku. Taip, tai nuostabus ir labai naudingas principas, jeigu jį nuolat turėti savo galvoje, t.y. neužmiršti, kad kovinėje situacijoje atakuojančių gali būti ir ne vienas. Ir tradicinėse BJJ mokyklose to niekada nepamiršta! Tačiau, kaip sakė vienas žymus BJJ meistras, Greisių šeimos narys (pats ne kartą tapęs Brazilijos gatvių incidentų dalyviu), apie tai, kaip gintis nuo daug priešininkų, dažniausiai kalba tie, kurie ir su vienu nieko negali padaryti. Kas dažniausiai kelia tokius klausimus? Ar dažnai matome dziudo, sambo, imtynių ar bokso sporto meistrus, kuriems rūpėtų klausimas, ką jiems reiks daryti, jei juos pultų daugiau nei vienas priešininkas? O juk juos taip pat visą gyvenimą mokė kovoti tik su vienu priešininku! Tai daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, o ne technikų skirtumo klausimas. Vėl gi, tai tema amžinoms ir niekam nereikalingoms diskusijoms… Svarbiausias klausimas: ko reikia tau?

Kitas argumentas, kuris yra laikomas bene didžiausiu skirtumu tarp aikido ir džiu-džitsu, yra labiau filosofinis.

Ki idėja daugumoje aikido mokyklų yra dominuojanti. Teorijoje teigiama, kad kiekvieną jūsų judesį turi užpildyti neribota Visatos energija, kuri suvienija jus su visa Visata ir tuomet tampate nenugalimas. Tačiau jei pažiūrėsime išties atvira širdimi į aplinką, pastebėsime, kad ši energija reiškiasi visur ir viskuo nuolatos! Morichėjus Uesiba buvo ne tik atsidavęs kovos menų praktikai, bet ir giliai tikintis ir praktikuojantis maldą (įvairias jos formas) žmogus. Morichėjaus Uesibos dvasinės praktikos ir gilios įžvalgos susiliejo su kovos menų formomis. Jis įžvelgė tą visa apimančią Kūrybinę Jėgą, kuri reiškiasi visame kame, taip pat ir kovos menų praktikoje. Bandymas pajausti ir maksimaliai atskleisti ją, Morichėjus Uesiba ir sukūrė aikido. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad nepraktikuojantis šio meno yra atskirtas nuo šios jėgos.

Džiu-džitsu panašus į džiazą. Tai ne tik instrumentų/melodijos valdymas, bet ir improvizacija. Jam būdingas nuolatinis, gyvas ritmo jausmas. Džiu-džitsu technikos gimsta iš to paties neriboto šaltinio, iš kurio Morichėjui atėjo ir aikido technikos. Kiekvienas džiu-džitsu meistras, tarsi muzikantas, savaip atskleidžia ir išreiškia, praleisdamas per save, tarsi per unikalų muzikos instrumentą, tą nepakartojamą Kūrybinę Galią, tik ne muzikos, bet techninių veiksmų pavidalu. Tai gimininga kūno judesio, išraiškos, šokio menui lygiai kaip ir aikido, jei jis remiasi tikru jausmu, o ne teoriniais išvedžiojimais.

Brazilai yra labai religinga tauta. Pažiūrėkite į garsių džiu-džitsu sportininkų ir kovotojų dedikacijas – beveik visi, pirmiausia už viską dėkoja Dievui. Argi tai ne akivaizdus dvasingumo pasireiškimas pačiame džiu-džitsu mene? Kaip tie žmonės, kurie nuolat jaučia juos vedančią ir visur lydinčią jėgą, gali nepastebėti ir ignoruoti ją? Ši Kūrybinė Galia, kurią Morichėjus vadino Ki, nuolat gyvai reiškiasi per BJJ adeptus kovose, treniruotėse ir kasdieniniame gyvenime.

Skirtumas tik tas, kad džiu-džitsu praktikoje niekas teoriškai to paaiškinti nebando ir jokių filosofijų neišvedinėja. Gal tai ir būtų žingsnis visiškai suliejantis džiu-džitsu ir aikido praktikas? Tačiau, to dar niekas nepadarė. Ir žiūrint į aikido patirtį, galima pagalvoti, kad ir gerai, kad nepadarė! Kai apie Tai imama daugiau kalbėti ir mąstyti, negu veikti ir jausti, sekti šia energija pasidaro nebeįmanoma.

Dar viena sąlyga, kad ši energija laisvai galėtų reikštis – atsipalaidavimas. Bruožas, kurio daugumai mūsų (lietuvių) taip trūksta. Nežinau, kodėl jo taip stinga, gal todėl, kad pas mus mažai saulės, kurios apstu Brazilijoje? Tačiau mūsuose atsipalaidavimo stygius jaučiamas visur. Aikido meistrai iš Japonijos (ir ne vien) taip pat nuolat šito moko mūsiškius (ne tik lietuvius, žinoma). O juk, japonų tauta, taip pat pakankamai susivaržiusi.

Dar vienas gražus aikido postulatas yra šis: aikido yra bendradarbiavimo kelias, alternatyva konkurencijai. Gražu! Gaila, kad net aikido pasaulyje konkurencijos dvasios kur kas daugiau negu bendradarbiavimo (tik žinoma, vietoj tiesioginės konfrontacijos, vyksta daugiau „šaltasis karas”). O tuo tarpu džiu-džitsu nesvetima ir konkurencinė dvasia. Juk ir tai žmogiška. Tikriausiai idealiame pasaulyje vietos yra viskam. Skirtumas tik, nelygu ką pasirenki pats. Nežiūrint, regis, didelės konkurencinės dvasios BJJ, bendradarbiavimo, draugiškumo ir geranoriškumo dvasios čia taip pat apstu. Bent jau, jos tikrai ne mažiau, nei aikido bendruomenėje.

Juo labiau, kad džiu-džitsu meistrų kova, greičiau jau ne kova, o dialogas, kažkuo primenantis senovės kinų filosofinius pokalbius ar japonų poezijos turnyrus. Žodis „priešas” džiu-džitsu, lygiai kaip ir aikido, yra taikomas tik savo vidinėms silpnybėms su kuriomis neišvengiamai susiduri Praktikoje.

Ir nesvarbu kokioje – džiu-džitsu, aikido, dzenbudizmo ar krikščioniškoje praktikoje esi. Visur susiduri su tomis pačiomis vidinėmis kliūtimis, kurias turi pamatyti, suvokti ir pranokti augdamas savo pasirinktoje praktikoje. Įvairovė yra tam, kad galėtum rinktis, kuris kelias yra tau priimtinesnis.

Morichėjus Uesiba mokė: „Leiskite kiekvienam vystytis savo pasirinktu būdu„. Tad būkime tolerantiški vienas kitam, matykime panašumus ir džiaukimės vienas kito augimu! Leiskime sau ir kitiems būti savimi. Dalinkimės neišsenkančia įvairove džiaugsmingai, lengvai ir laisvai!