Roj Dyn (Roy Dean), juodas (Roy Harris akademijos) BJJ diržas, yra savo įsteigtos akademijos vadovas Bend Oregone. Prieš pradėdamas praktikuoti BJJ discipliną, pradžioje, jis tapo juodo diržo dziudo meistru Japonijoje. Vėliau pasiekė pirmo dan‘o (juodo diržo) laipsnį aikido ir iaido mene. Taip pat, praktikavosi tradiciniame Seibukan dziu-dziutsu, kur tapo 3-čio dan‘o meistru. Roj‘us tapo populiarus dėl šūkio „Discover Who You Are“ (atrask, kas esi), kurį primena kiekvieno, savo sukurto vaizdo siužeto ar mokomojo filmo, pabaigoje.

Roy Dean atsakymą į klausimą, apie šūkio „Atrask, kas esi“ reikšmę, interviu „Fightwork Podcast“ radijo laidai, Maikas Toresas (Mike Torres) užsirašė sau ir persiuntė kopiją autoriui.
Iš tikrųjų, aš atradau, jog, jei į kažką stipriai įsigilini, tai ne tik įgauni tame daugiau įgūdžių, bet tai tave ima keisti. Džiu-džitsu yra vienas iš tų retų dalykų, kurie gali būti įdomūs dešimtmečiais… ir gali lydėti žmogų įvairiais gyvenimo tarpsniais. Pradedi treniruotis būdamas paaugliu, tuomet protas veikia vienaip. Toliau koledžas, tau dvidešimt. Santuoka, vaikai, tau trisdešimt. Suprantama, treniruočių salė gali pabosti. Gali keletą metų mėgautis alpinizmu, dar keletą – kalnų dviračiais. Gali mėgautis tokiais dalykais visą gyvenimą. Jaučiu, kad BJJ, arba džiu-džitsu bendrąja prasme, yra dinaminė jogos forma. Čia ne aš taip sugalvojau, girdėjau iš Meto Torntono (Matt Thornton). Bet jaučiu, kad tikrai taip ir yra. Esi įtraukiamas į situaciją, kuomet dirbi su savo evoliucijos metu atsiradusiais instinktais, neleisdamas jiems įsigalėti.
Judėdamas ant imtynių kilimo esi priverstas susikaupti į vieną, tame yra kažkas apvalančio, iškeliančio pirmapradžius dalykus. Per džiu-džitsu technikas mes galime tai pasiekti, galime transformuoti evoliuciškai atsiradusius kovojimo ir atsitraukimo instinktus. Ir turime galimybę sukurti kai ka turtingo ir įvairialypio – tam tikrą kūno kalbą, kuria mes galime komunikuoti vienas su kitu be žodžių. Kai ritiesi su žmogumi, gali tikrai daug ką pasakyti apie jo asmenybę. Taigi, džiu-džitsu yra viso gyvenimo menas, kaip sakė Saulo Ribeiro. Jei tik užlipai ant eskalatoriaus, tęsi judėjimą, atrandi kai ką savyje.
Aš turiu žymiai daugiau įgūdžių nei kažkada galėjau įsivaizduoti. Bet tai nereiškia, jog esu labiausiai įgudęs iš visų. Aplinkui daug vyrukų, kurie yra „kietesni“, tačiau tai būtų svarbu tik tuomet, jei su tuo negalėčiau susitaikyti. Kai turi baltą diržą, mąstai: „Ak, jei tik gaučiau mėlyną diržą“, paskui: „Jei tik gaučiau purpurinį“. Galiausiai turi juodą diržą ir mąstai: „Žmogau, dar yra tiek daug ko išmokti“. Tai taip skiriasi. Tu aiškiai suvoki aukštesnį lygį, žemesnį lygį ir atrandi savo galimybių ribas. Ir mokaisi tai priimti. Tai normalu. Na, juk žinote? Jei laimi kovą, nuostabu. Jei pralaimi kam nors kovoje, mąstai, „Et, šis vaikinas geresnis“. O jei esi nuoširdus… nuoširdus pats sau, tai nuramina, grąžina pusiausvyrą. Tai tam tikra tiesa ir tikrovė, kuri iškyla tavyje ant imtynių kilimo, ji leidžia jaustis šiek tiek komfortiškiau savo paties kailyje ir savo paties sieloje.
Tai ir yra „Atrask, kas esi“.
Leisk disciplinai pakeisti tave. Daug žmonių nugyvena tarnaudami jai, vaikydamiesi jos susižeidžia, palieka artimuosius, darbus. Disciplina turi tobulinti tavo gyvenimą, bet tu niekuomet neturi jai tarnauti. Kartais atsitinka, kad šį suvokimą prarandi. Tikrai persistengei, jei praradai jį ir persitreniravai. „O, tai tiek daug reiškia“. Bet ten, kur esi sutriuškintas po pralaimėjimo, esi pakylėtas po pergalės. Žmogau, tai tik ženklai, kelio žymos tavo kelionėje. Niekam kitam tai nerūpi. Tai tavo kelionė. Mėgaukis ja. Kruopščiai puoselėk savo kelionę ir atrasi, kas esi.