Ankstyvaisiais Kodokan Dziudo gyvavimo metais tarp geriausių Dzigoro Kano mokinių atsirado kovos parteryje specialistų. Tokiais buvo Yamashita, Hirata, Yokoyama, Maeda ir kiti.

Kano pamanė, kad tokia imtynių forma kaip dziudo labai tiktų varžyboms tarp moksleivių. 1914 metais, remiant Kyoto Imperatoriškajam Universitetui, jis surengė varžybas tarp aukštesniųjų mokyklų ir Koledžų (Kosen Taikai).

Kadangi tuo metu varžybos vykdavo be svorio kategorijų, mažesni ir lengvesni varžybų dalyviai su laiku pastebėjo, kad jiems pasiekti pergalę kovoje ant žemės yra daug lengviau nei stovėsenoje. Ši tendencija paplito tarp universitetinės bendruomenės.

Kosen Taikai dziudo varžybos išpopuliarėjo visoje Japonijoje. Į jas įsitraukė vis daugiau dalyvių. Dažniausiai jose vykdavo komandinio tipo varžybos. Kova parteryje labai tiko tokioms varžyboms, nes pasiekti lygiąsias kovoje ant žemės buvo žymiai lengviau. Parterio technikos (Ne-Waza) tapo labai populiarios tarp jaunimo. Profesorius Kano rimtai susirūpino šia padėtimi.

Asmeniškai Kano labai didelę reikšmę teikė technikoms stovint (Tachi Waza). Rūpestį Kano kėlė ir tai, kad jaunesni ir mažiau patyrę kovotojai iš studentijos tarpo kovoje ant žemės pasiekdavo pergales prieš labiau patyrusius Kodokano auklėtinius. Be to, pačiame Kodokane atsirado nauja karta imtynininkų, kurie ypatingą dėmesį skyrė parterio technikoms.

Kano ėmėsi spręsti šią (jo manymu) problemą. Profesorius ėmė siųsti „parterio mėgėjus” mokyti dziudo į užsienį. Taip jis turėjo dvejopą naudą. Pirmiausia „parteristai” nedrumstė vandens pačiame Kodokane. Antra, kadangi jie buvo stipriausi Kodokano kovotojai, jis buvo ramus dėl savo auklėtinių už Japonijos ribų. 1925 metais Kano įvedė taisyklę, sukėlusią dideles diskusijas. Taisyklė skelbė, kad nuo šiol dziudo varžybose kova parteryje yra ribojama (santykiu 70% kovos stovėsenoje ir 30% kovos parteryje). Šį principą lydėjo taisyklės, suvaržančios kovotojus, kurių strategija buvo pervesti kovą ant žemės. Po dvi dienas trukusių diskusijų tarp Kano ir universitetinių varžybų organizatorių ir, nepasiekus susitarimo, įvyko pirmasis skilimas Kodokan organizacijoje.

Kosen stiliaus šalininkai atsiskyrė nuo Kodokano. Iki 1940 metų jie ir toliau organizavo varžybas senomis taisyklėmis. Taip susiformavo kitas dziudo stilius – Kosen Dziudo. Kosen – mokomasi tų pačių technikų kaip ir Kodokan Dziudo. Tik Kosen Dziudo labiau akcentuoja Ne-waza (kovos parteryje) technikas. Be to, jie smarkiai išplėtė šią techninę skiltį. Taip pat Kosen Dziudo daugiau dėmesio skyrė pervedimo į parterį technikoms.

Kosen Dziudo Japonijos universitetuose gyvuoja iki šios dienos. Pagrindinis šio stiliaus globėjas yra Kyoto Universitetas. Dar dešimtmetį atgal buvo gyvas vienas iš šio stiliaus pradininkų Hirata Kanae, kuris mirė 1998 metais. O vienas iš ankstyvųjų Kodokano parterio ekspertų Mitsuyo Maeda davė pradžią Greisių (Gracie) šeimos Džiu-Džitsu judėjimui Brazilijoje.

Tačiau Greisių (braziliškas) Džiu-Džitsu nėra tas pats kas Kosen Dziudo. Maeda tik perteikė savo patirtį Greisių šeimai, kurioje prie jos buvo prieita radikaliu metodu. Helio Greisi suteikė ypatingą dziu (minkštumo) principo supratimo prasmę (ne filosofine, bet praktine prasme). Be to, pats Maeda savo dziudo žinias turėjo stipriai pakoreguoti ir pritaikyti kovoms vykstant kitomis, nei buvo įprasta Japonijoje, sąlygomis.

Video filmas apie Kosen Dziudo: