Dziudo

dajdaa-315060Dziudo istorija neatskiriama nuo jos sukūrėjo Dzigoro (Jigoro) Kano (1860 – 1938) gyvenimo istorijos.

1871 m. 11-kametis Dzigoro su tėvais persikelia gyventi į Tokijų, kur baigęs mokyklą įstojo į universitetą. Studijų laikais, apie 18-tus gyvenimo metus, susirūpinęs savo sveikata, pradėjo lavintis tais laikais nemadingomis Ju-Jutsu pratybomis.

1882 m., baigęs universitetą (kaip literatūros mokytojas), Kano atidarė savo mokyklą – Kodokaną (Kelio pasiekimo mokykla), kuri pradžioje įsikūrė budistinėje šventykloje. Tuo metu jis jau turėjo Ju-Jutsu meistro diplomą ir  keliasdešimt mokinių, kuriems pats vedė pratybas. Savo stilių jis pavadino Dziudo (minkštumo kelias).

Nors Kano turėjo keletą pagrindinių Ju-Jutsu mokytojų, didžiausią įtaką Dziudo formavimuisi padarė Tenshin Shinyo Ryo ir Kito Ryo Ju-Jutsu mokyklos.

jigoro_kanoDar treniruodamasis pas savo mokytojus Kano atrado principą, kuris tapo kertiniu Dziudo teorijoje ir technikoje. Tai buvo „pasidavimo dėl galutinės pergalės“ principas. Tai reiškė prisijungimas prie priešininko judėjimo ir, pridedant prie jo jėgos savąją, jį nugalėti. Vėliau Kano suformuluoja antrąjį Dziudo principą – tai „labiausiai rezultatyvaus jėgos pridėjimo“ principas.

Pirmaisiais metais vyko intensyvus tyrimų ir eksperimentų darbas studijuojant seną kovos menų patirtį per naują priėjimo prie jų būdą. Kodokanas tapo tikra kovos menų „laboratorija“. Revoliucinis Kano žingsnis buvo mėginimas sujungti ir susisteminti visų senų Ju-Jutsu mokyklų (o taip pat ir naujų Japonijos žemyne tuo metu pasirodžiusių kovos menų) patirtį, suvienijant ją pagal savo mokyklos principus.

Pradžioje į Kano vadovaujamą mokyklą buvo žiūrima nepalankiai, konkurencija tarp Ju-Jutsu mokyklų buvo didelė, daug kas Kano laikė jaunu išsišokėliu, kuris didžiavosi savo išsilavinimu.

Siro Saigo, legendinė asmenybė ne tik Dziudo istorijoje (ateidamas pas profesorių Kano jis jau buvo Daito Ryo Aiki Jutsu paslapčių paveldėtojas), padarė paslaugą kurios dėka Dziudo įgavo didžiulį autoritetą žmonių akyse. Gana ginčitinoje aplinkoje Saigo priėmė iššūkį, kurį metė įsibrovėliai į Kodokaną iš vienos tradicinės Ju-Jutsu mokyklos. Metimais (metimu, kurio net nėra Dziudo technikoje) priešininką privertęs pripažinti pergalę. Nors teisybės vardan reikia pasakyti, kad tai buvo tik pradžia ir vėliau Kano mokiniai ne kartą įrodė savo mokyklos pranašumą prieš tradicines Ju-Jutsu mokyklas. Lemiamas toks susidūrimas įvyko 1886 m. oficialioje aplinkoje, policijos departamentui suorganizavus varžybas tarp Dziudo ir Ju-Jutsu mokyklų atstovų. Tose varžybose Kano mokiniai įtikinamai laimėjo prieš 11 oponentų ir tik 2 baigėsi lygiosiomis (sakoma, kad kovos vyko pagal Dziudo taisykles). Po to įvykio Dziudo greitai paplito Japonijos policijoje ir armijoje, dar po kelių metų tapo vidurinio ir aukštojo išsilavinimo dalimi.

Pats Kano niekada neišskyrė Dziudo ir Ju-Jutsu sąvokų, jis sakė, kad: „Dziudo (sistemoje) Ju-Jutsu technika reiškiasi per Dziudo kelią„.

kanoDziudo techninę bazę profesorius Kano užbaigė formuoti dar 1887 m. Klasikinį Dziudo sudaro 40 metimų, kurie buvo kruopščiai atrinkti, patikrinti ir tobulinami. Bet užbaigti formuoti Dziudo moralinę – etinę dalį  prireikė dar daugelio metų. Ji buvo baigta 1922 m. – kaip tik Kodokan mokyklos 40-mečio jubiliejui. Tuo metu Kano  sukako 62-ji metai.

Pažymėtina, kad profesorius Kano skyrė labai daug dėmesio imtynininkų gerosioms moralinėms ir psichologinėms savybėms ugdyti.

Dziudo mokytojui tai buvo metodas siekti dvasinio tobulėjimo per fizines praktikas.

Su laiku ta dalis, kuriai tiek energijos skyrė Dziudo kūrėjas, buvo nepelnytai sumenkinta ir po truputį beveik visiškai prarasta.

Kodokan Dziudo turėjo ir kovinę technikos dalį, kurioje prie savigynos veiksmų, prieš ginkluotą ar beginklį priešininką, buvo naudojami ir įvairūs smūgiai.

Baigęs universitetą Kano ne tik vadovavo Kodokanui, bet ir dirbo universitete ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Daug jo studijų laikų draugų, o taip pat jo mokiniais tapę aukštuomenės nariai bei ryšiai su įtakingais žmonėmis vėliau turėjo daug palankios įtakos Dziudo vystymuisi.

Dzigoro Kano labai norėjo išpopuliarinti Dziudo ir už Japonijos ribų.

1902 m. Yoshiaki Yamashita išvyksta į JAV, dar po kurio laiko kiti Kano mokiniai išvyko į Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Rusiją.

1909 m. Kano pats daug keliavo po Europą ir Ameriką populiarindamas Dziudo.

1911 m. tampa pirmuoju Fizinio Lavinimo draugijos prezidentu. Po metų išvyksta į V Olimpines žaidynes Stokholme, nuo to laiko pagrindine jo svajone tapo Dziudo padaryti Olimpine sporto šaka. Vėliau jis buvo išrinktas pirmuoju Japonijos Sporto Asociacijos prezidentu ir tapo pirmuoju japonu kuris tapo Tarptautinio Olimpinio Komiteto nariu.

1938 m., grįždamas iš Olimpinės konferencijos Kaire, Dzigoro Kano mirė laive, taip ir nepamatęs savo svajonės įgyvendinimo (kuri beje, dar negreitai tapo realybe).

50-taisiais metais įvyko pirmos Europos pirmenybės, – iš pradžių be svorio kategorijų bet, suskirstytas pagal meistriškumo (danų) lygius. Pirmieji Europos čempionai gyveno Japonijoje ir grįždavo tik tam, kad vėl laimėtų eilinį medalį.

1956 m. Paryžiuje įvyko pirmas Pasaulio čempionatas (taip pat dar be svorio kategorijų).

1963 m. įvyko pirmas komandinis Europos čempionatas, kuriame nugalėjo TSRS komanda (sudaryta iš perkvalifikuotų Sambo imtynininkų). Nuo to laiko jie tampa pagrindiniais Japonų konkurentais.

1964 m. Kano svajonė tampa tikrove – Dziudo debiutuoja Olimpinėse žaidynėse Tokijuje, bet dar tik kaip parodomoji šaka.

1972 m. Dziudo galutinai įtraukta į Olimpinių sporto šakų sąrašą.

1980 Niu Jorke – pirmasis moterų Pasaulio čempionatas.

1988 m. startuoja Olimpinėse Žaidynėse ir moterys (dar kaip parodomosios, po 4 metų 1992 m. jos taip pat tampa pilnavertėmis Olimpinės šeimos narėmis).

Kano sukurtas Dziudo rėmėsi principais leidžiančiais fiziškai silpnesniam įveikti stipresnį varžovą techninių veiksmų pagalba. Ir vis dėl to, Dziudo technikoje fiziškai stipresnis varžovas turi didelį pranašumą, kadangi išvesti iš pusiausvyros sunkesnį ir stipresnį varžovą, neesant didžiuliam technikos pranašumui yra labai sunki užduotis. Taip pat Dziudo reikalauja labai aukštų greičio ir koordinacijos sugebėjimų, nes, jau išvedus iš pusiausvyros priešininką, per akimirką reikia atlikti labai sudėtingus sukoordinuotus veiksmus jam parmesti ant žemės (neretai pats bandymas atlikti veiksmą atveda prie traumos).

Tos pačios tendencijos jaučiamos ir kovoje parteryje. Beje, su kiekvienais metais vis keičiantis taisyklėms, siekiant geresnio reginio, kova parteryje beveik visiškai ignoruojama (gal būt tai atsitiko dar ir dėl tos priežasties, kad pagrindiniai Japonų konkurentai iš Tarybų Sąjungos parteryje buvo daug pranašesni?).

Video filmas apie dziudo:

Be the first to comment on "Dziudo"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*