Laisvosios imtynės

laisvosios_imtynesLaisvųjų imtynių gimtine priimta laikyti Angliją. Dar XVIII amžiuje Anglijoje pradėjo populiarėti imtynės, kuriose buvo leidžiami įvairūs užgriebimai. XIX amžiuje Anglijoje jau buvo populiarios keletas imtynių laisvu stiliumi rūšių, kurių pavadinimai dažniausiai siejosi su jų kilmės vieta. Tokias imtynes kultivavo ir garsūs bei įtakingi to meto anglijos žmonės. Plačiai žinomos buvo „Catch as catch can“ imtynės. Tame pačiame amžiuje jos pateko į Ameriką.

Amerikoje laisvosiomis imtynėmis imta užsiiminėti profesionaliai. Ten jos gavo Kečo (Catch) pavadinimą. Profesionaliose imtynių arenose atletams buvo leidžiama viskas: ir smūgiai, ir laužimai (ir netgi „nesportinis“ elgesys). Buvo daroma viskas, kad tik pritraukti kuo daugiau žiūrovų (kitaip sakant, kapitalo). Imtynininkai jose išradinėjo neįtikėtinus metimus ir skausminius veiksmus, kurių pamatyti plūsdavo minios žiūrovų. XX amžiuje profesionalių imtynių ringe JAV, Meksikoje ir kitose Amerikos žemyno šalyse imtynininkai darydavo teatralizuotus pasirodymus. Profesionaliose imtynėse iki šių dienų yra vaidinamos ištisos „muilo operos“, kurių (kaip ir tikrų serialų) gerbėjais tampa ištisos Amerikos gyventojų kartos.

Meksikoje profesionalios imtynės žinomos „Lucha Libre“ pavadinimu. Jos turi savo turtingą ir spalvingą istoriją su būdingu pietiečiams jausmų ir aistros prieskoniu.

Jungtinėse Valstijose buvo žinomos ir klasikinės (tada dažniausiai vadintos „prancūziškomis“) imtynės. Tačiau JAV jos neįgavo tokio populiarumo kaip Europoje. Amerikos imtynių mėgėjams ir ypač studentijai nepatiko stipriai ribojama imtynių rūšis. Kaip alternatyva profesionaliosioms imtynėms, Amerikos universitetuose pradėtos kultivuoti mėgėjų laisvosios imtynės. Iš jų buvo išmesti visi šou elementai, taip pat uždrausti smūgiai ir laužimai (tiksliau juos būtų galima pavadinti rankų ir kojų sukinėjimais, nei laužimais šiuolaikiniu supratimu). Ši nauja sporto šaka greitai paplito po visą Ameriką. 1904 metų Olimpiadoje, vykusioje JAV, jos buvo įtrauktos į Žaidynes.

Tapusios Olimpine sporto šaka jos greitai paplito visame pasaulyje. O tokiose šalyse, kaip Iranas ir Turkija, kuriose nacionalinės imtynės (Pahlavani ir Yagli Gures) turėjo tūkstančio metų tradicijas, tapo sporto šaka Nr.1. Ji buvo labai panaši į tradicines imtynes. Esminis skirtumas buvo tame, kad senovinėse imtynėse imtynininkai buvo gausiai tepami aliejais. Šiuolaikinėse imtynėse griežtai draudžiamos bet kokios priemonės kurios odą padaro slidžia (nes tai labai apsunkina užduotį atlikti sugriebimą, be kurio neįmanomas techninis veiksmas). Senosiose imtynėse taip pat buvo gausu tradicinių ir religinių ritualų, kuriems sporte taip pat nėra vietos.

Laisvosios imtynės užkariavo visą pasaulį, ir tik Europoje prioritetai vis dar buvo atiduodami klasikinėms graikų – romėnų imtynėms.

Tarptautinėje arenoje laisvosios imtynės yra nuo 1904 metų. Išskyrus 1912 metus, jos pastoviai yra Olimpinėse Žaidynėse. 1912 metais įkurta tarptautinė mėgėjiškų imtynių federacija (FILA – nuo 1921 metų). Tik 1951 metais įvyko pirmasis pasaulio čempionatas. 1987 metais Norvegijoje įvyko pirmasis pasaulio čempionatas tarp moterų. O, 2004 metais moterys imtyniavo laisvu stiliumi Atėnuose vykusioje Olimpiadoje.

Moterys labai greit padarė pažangą imtynėse, kuriose tradiciškai dalyvaudavo tik vyrai. Nors imtynės tarp moterų nėra šių dienų išradimas. Dar senovės Spartoje, taip pat Afrikos ir Polinezijos tautų tradicijose, merginos imtyniaudavo tarpusavyje. Vakaruose, naujaisiais istorijos laikais, moterys pirmiausia atsirado profesionalių imtynių arenose (ypač profesionalios moterų imtynės populiarios Japonijoje). Mūsų dienomis laisvosios imtynės tarp moterų savo reginiu nenusileidžia imtynėms tarp vyrų. Kadangi moterys daug mažiau naudojasi jėga nei vyrai, jų imtynės pasižymi technika, lankstumu ir moteriška gracija.

Dabar pasaulyje labai greitai plinta submission grappling (pasidavimų imtynės), kurias būtų galima vadinti išties laisvomis imtynėmis. Kadangi jose leidžiami praktiškai visi įmanomi imtynių veiksmai (išskyrus tik tuos, kurie tiesiogiai kelia mirties ar suluošinimo galimybę). Nuo pat šių (iš braziliško džiu džitsu kilusių) imtynių atsiradimo pradžios imtys vyksta ir tarp vyrų ir tarp moterų. Žinoma, vyrų imtynės yra žymiai populiaresnės nei moterų, ir tai suprantama. Tačiau yra demokratiška pasirinkimo galimybė. Be to, kartais organizuojamos ir mišrios kovos, kuriose lygiomis teisėmis tarpusavyje kovoja abiejų lyčių atstovai. Kadangi šios rūšies imtynėse jėga nėra lemiamas faktorius, spręsti iš anksto, kas jose nugalės yra sudėtinga.

Be the first to comment on "Laisvosios imtynės"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*