Warning: count(): Parameter must be an array or an object that implements Countable in /home/kalbeki/domains/voras-bjj.lt/public_html/wp-includes/post-template.php on line 316

Klasikinės imtynės

graiku-romenu_imtynesImtynės tokios pat senos kaip ir pati žmonija, o gal ir dar senesnės. Gyvoji gamta rengia savo imtynių turnyrus. Dažniausiai poravimosi metui atėjus, patinai rungiasi tarpusavyje dėl teisės palikti savo palikuonis. Šiuose turnyruose rungiasi kone visi – nuo vabalų iki stambiausių Žemėje žinduolių. Žmogus netapo išimtimi. Nuo neatmenamų laikų žmonės imasi tarpusavyje, o mitai ir legendos pasakoja apie didvyrius, kurie kaudavosi plikomis rankomis su laukiniais žvėrimis, mitinėmis pabaisomis ar net angelais.

Jau gilioje senovėje imtynės tapo pramogų, ritualų ir karių paruošimo dalimi. Prieš tūkstančius metų iki mūsų eros įvairios senovės civilizacijos visame pasaulyje turėjo savo imtynių tradicijas. Iki mūsų dienų išlikę pasakojimai apie tų laikų profesionalius imtynininkus.

Tačiau šiuolaikinių imtynių atsiradimo vieta yra laikoma Antikinė Graikija. Ji pirma pradėjo ruošti varžybas dėl pačių varžybų („Agon“ graikiškai – varžybos). Graikijoje imtynės buvo pirmiausia etinio-fizinio auklėjimo dalis. Jaunystėje imtynėmis užsiiminėjo ir garsūs bei garbūs to meto filosofai, mokslininkai ir net poetai. Jų vardus mes prisimename dar ir šiandien. Štai pavyzdžiui Platonas (kuris savo pravardę „Plato“ (platus, plačiapetis) gavo būtent imtynėse) imtynes laikė gera auklėjimo priemone. Platonas jaunystėje pasiekė nemažai pergalių Palestrikoje (imtynių mene) ir tapo netgi vienų iš Žaidynių nugalėtoju. Pitagoras  pasižymėjo dar labiau. Panašu, kad jis pelnė Olimpinių Žaidynių nugalėtojo laurus visose Žaidynių kovos rūšyse – imtynėse, kumštynėse ir pankratione. O vienas geriausių Pitagoro mokinių Milon‘as Kroton‘ietis tapo garsiausiu Olimpinių Žaidynių nugalėtoju, laimėjęs šešiose Olimpiadose iš eilės. Jis pagarsėjo dar ir tuo, kad savo treniruotėms naudojo originalų būdą. Pradėjęs nuo jaunų dienų bėgioti su veršiuku ant pečių, tęsė šias treniruotes iki tol, kol galėjo apibėgti apie stadioną du kartus, nešinas ant pečių suaugusį jautį.

Pindaras, šlovines Olimpines Žaidynes ir jų nugalėtojus, galėjo pasidžiaugti ir savo sūnų pergalėmis jose.

Pirmas rašytinis šaltinis apie Olimpines Žaidynes Antikinėje Graikijoje siekia 776 metus p.m.e. Imtynės, ir kaip atskira disciplina, ir kaip Pentatlono (penkiakovės) dalis, į Žaidynes buvo įtrauktos nuo 708 metų p.m.e. Žaidynėse buvo dviejų rūšių imtynės. Orthia Pale – imtynės stovint. Pagal šių imtynių taisykles laimėdavo tas, kuris pirmas savo priešininką numesdavo ant žemės tris kartus (kova tęsdavosi tol, kol vienas iš atletų pasiekdavo šį tikslą). Kato Pale imtynėse buvo leidžiama ir kova  ant žemės (parteryje). Pergalė jose buvo pasiekiama, priverčiant priešininką pasiduoti, paguldant jį ant menčių. Skausminiai veiksmai jose buvo draudžiami.

Iš Graikijos per Etruskus ši kultūra perėjo į senovės Romą. Romos imperijoje imtynės nepaprastai prigijo. Jos tapo ir kariuomenės paruošimo, ir pramogų dalimi. Senovės Romoje atsirado profesionalūs imtynininkai, kurie kovodavo viešose (ar į šiuolaikinį cirką panašiose) vietose visuomenės pramogai.

Viduramžiais Europoje imtynių kultūra priblėso, tačiau visiškai neišnyko. Įvairiose Europos šalyse imtynės buvo mėgstama liaudyje pramoga. Kai kuriose Europos šalyse, tokiose kaip Šveicarija ir Islandija, senovės imtynės išliko iki mūsų dienų. Islandų Glima ir šveicarų Švingen (Schwingen) skaičiuoja daugiau kaip tūkstančio metų tradicijas. Jos išliko dar nuo Vikingų laikų. Britų salose taip pat žinomos senovės imtynių rūšys, kurios buvo dar iki Vikingų ekspansijos laikų.

Kitose pasaulio vietose imtynės nuo gilios senovės iki mūsų dienų užima svarbią kultūrinio palikimo dalį. Kaip pavyzdys gali būti Indija. Šventuose Indijos raštuose – Vedose, kurioms nevienas tūkstantis metų, aprašoma kaip Krišna (Krishna – vedose aukščiausios dievybės vardas) dar būdamas jaunuoliu kovojo su profesionaliais imtynininkais ir juos nugalėjo. Iki dabar Indijoje populiarios Pehlwani imtynės. Jos susiformavo apie V amžių p.m.e. Indijos imtynininkai nuo senovės pasižymėdavo savo lankstumo ir jėgos deriniu. Labai panašiai yra ir su (iki šių dienų ypatingą vietą Japonijoje užimančiomis) Sumo imtynėmis. Dar neseniai pagal savo populiarumą Japonijoje Sumo buvo sporto šaka Nr.1. Nors šioms imtynėms jau daugiau kaip tūkstantis metų. Senovėje mūšis tarp dviejų kariuomenių galėjo išsispręsti vien tik pagal (išstatytų iš abiejų konfrontuojančių pusių) Sumo imtynininkų kovos baigtį. Vienokia ar kitokia forma imtynės buvo pasklidę po visą Aziją, Artimuosius ir Tolimuosiuos Rytus. Dar III amžiuje p.m.e. Kinijoje buvo rengiama taip vadinama „Imtynių Diena“.

Vieni seniausių liudijimų apie imtynes yra atėję iš Šumerų, Tarpupio karalystės laikų (apie 6-4 tūkstantmetį p.m.e.). Egiptiečių freskos irgi vieni seniausių liudijimų apie imtynių tradicijas senovės civilizacijose. Kitose Afrikos tautose buvo, o kai kuriais atvejais netgi išliko iki mūsų dienų, senųjų imtynių tradicijos.

Daugumą klasikinių imtynių formų vienija tai, kad jose svarbiausia yra numesti savo varžovą ant žemės, prispausti ir priversti jį pripažinti pergalę. Gal būt, tai iš gilios žmonijos patirties atėjusi tradicija, kai pirmykščiam žmogui, norint nugalėti laukinį žvėrį, reikėjo parversti jį ir apriboti jo judėjimo galimybę. Nugalėdamas savo grobį pirmykštis žmogus triumfavo. Gal dėl šios priežasties žmonės ir imtyniaudavo tarpusavyje, kad tobulintų savo įgūdžius galimiems susidūrimams su laukiniais žvėrimis medžioklėje?

Grįžtant arčiau mūsų laikų, imtynių, kurias mes žinome šiandien, ištakos veda į Prancūziją. Prancūzijoje imtynės pradeda formuotis ir populiarėti XVIII amžiuje. XIX amžiuje Prancūzijoje imtynės tampa labai populiarios. Apie 1840 metus atsiranda profesionalūs imtynininkai, kurie savo pasirodymus rengia žmonių susibūrimo vietose, parkuose, vasaros soduose, cirko arenose. Prancūzai padarė didelį darbą atgaivinant graikų-romėnų imtynes. Jie suvienijo įvairias imtynių technikas į vientisą sistemą. Greitai šios imtynės tapo madingos ir kitose Europos šalyse. Apie XIX amžiaus vidurį imti ruošti tarptautiniai susitikimai. Į juos atvykdavo imtynininkai iš Vokietijos, Italijos, Turkijos, Rusijos. Europoje šios imtynės buvo vadinamos Prancūziškomis.

1896 metais prancūzo Pjero de Kuberteno iniciatyva buvo atgaivintos Olimpinės Žaidynės. Jos įvyko Atėnuose, istorinėje Žaidynių gimtinėje, Graikijoje. Imtynės buvo įtrauktos į pirmąsias, atnaujintas Žaidynes, graikų-romėnų pavadinimu. Pavadinimas turėjo perteikti tarptautinio solidarumo ir ryšio su originaliomis Antikos Žaidynėmis idėją. Jose dalyvavo tik penki imtynininkai: du graikai, anglas, vengras ir vokietis (kuris ir laimėjo šiose Žaidynėse). Nuo to laiko graikų-romėnų imtynės nuolatos yra Olimpinių Žaidynių programoje, išskyrus 1900 ir 1904 metus (JAV vietoj jų buvo įtrauktos laisvosios imtynės).

1898 metais Vienoje įvyko pirmasis Europos čempionatas. Pirmasis pasaulio čempionatas įvyko 1921 metais. XX amžiuje graikų-romėnų imtynės buvo vadinamos klasikinėmis imtynėmis. Nuo 1991 metų tarptautinio imtynių komiteto iniciatyva joms grąžintas graikų-romėnų pavadinimas. Iki Antrojo Pasaulinio karo klasikinėse imtynėse labiausiai pasižymėjo švedai, suomiai, vokiečiai, vengrai, turkai ir mūsų kaimynai estai. Po karo klasikinių imtynių arenose pasižymėjo vengrai, suomiai, vokiečiai, lenkų ir TSRS sportininkai.

Garsiausias klasikinių imtynių atletas buvo Aleksandr’as Karelin’as iš Rusijos. Jis nugalėjo trijose iš eilės Olimpiadose. Ir vos nelaimėjo ketvirtosios Olimpiados… Finalinėje kovoje minimaliu rezultatu pralaimėjo amerikiečiui Rulon’ui Gardner’iui. Taip jis pakartojo kito legendinio imtynininko iš Tarybų Sąjungos, Aleksandr’o Medved, pasiekimus laisvosiose imtynėse.

Filmukas apie graikų – romėnų imtynes:

Be the first to comment on "Klasikinės imtynės"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*