Kas tas braziliškas džiu-džitsu, kurio paslaptis ir tradicijas ilgai saugojo ir puoselėjo Greisių šeima? Istorija siekia amžiaus pradžią.

Brazilija. Japonas Mitsujo Maeda, kovotojas „nuo gamtos“, Dzigoro Kano (dziudo įkūrėjo) mokinys, atsiduria Brazilijoje. Susitikimas su Gastao Greisiu baigiasi draugyste ir, reikšdamas padėką už palankumą ir suteiktą paramą, Maeda ima mokinti džiu-džitsu technikos (atsiskyręs nuo dziudo, Maeda grįžo prie džiu džitsu tradicijos pritaikydamas ją prie Vakaruose paplitusių kovos manierų) vyriausią Gastao sūnų Karlosą (tuo metu 11 metų berniuką). Tai buvo 1914 m. Kartu su Karlosu į džiu-džitsu užsiėmimus ėmė eiti ir kiti broliai. Lankyti treniruotes Gastao neleido tik jauniausiam sūnui Helio, nes šis buvo silpnos sveikatos ir, gydytojų teigimu, dideli fiziniai krūviai ją galėję dar labiau pabloginti. Bet Helio ateidavo į treniruočių salę, sėdėdavo ir atidžiai stebėdavo treniruotes, stengdamasis atsiminti rodomus veiksmus. Tėvo ir vyresniųjų brolių nuomonė pasikeitė, kai jie pamatė, jog fiziškai silpnas ir ligotas brolis Helio yra stiprus vidumi (dvasia) ir turi stiprų norą kovoti. Helio, treniruodamasis kartu su broliais, sparčiai tobulėja ir tampa pagrindiniu akademijos instruktoriumi, geriausiu džiu-džitsu technikos specialistu. Jis padaro didžiausią įtaką, formuojant braziliško džiu-džitsu techniką, taktinį paruošimą bei metodinę bazę. Helio Maedos technikai suteikę naują, brazilišką stilių. Nedidelio ūgio ir smulkaus kūno sudėjimo vaikinas ieškojo techninių veiksmų ir taktikos, kuri padėtų silpnesniam įveikti fiziškai stipresnį kovotoją.

Džiu-džitsu tampa Greisių šeimos tradicija ir perduodamas iš kartos į kartą giminės rate. Tokie kovotojai kaip Riksonas, Roysas, Royleris išgarsino šeimos vardą ir parodė stiliaus pranašumus. Braziliško džiu-džitsu tartas žodis kovos arenose buvo svarus. Greisi šeimos klano rate saugomas ir puoselėjamas kovos menas, XX a. pabaigoje vėl buvo atiduotas pasauliui.