Mokytojo Helio Gracie (1913-2009) atminimui

Daugelis praktikuojančiųjų džiu-džitsu, kovotojų ir pačių instruktorių, nors ir gerbdami Hélio Gracie, šiandien laikosi nuomonės, kad jo kovos metodai yra pasenę. Tokia nuomonė susiklostė, adaptavus džiu-džitsu kovos techniką varžyboms su specialiomis taisyklėmis, kurios apriboja turnyro trukmę, draudžia tam tikrus pavojingus veiksmus, steigia svorio kategorijas ir suteikia taškų už dominuojančias pozicijas. Dėl tos priežasties gynybos menas, svarbesnis gatvės susidūrimuose su sunkesniais ir stipresniais oponentais, praranda didžiąją dalį savo tikslų. Varžybose taškų galima pelnyti aktyviomis atakomis, bet ne gynyba, o kadangi būtent jos svarbą pabrėždavo mokytojas Hélio, jo mokymas laikomas pasenusiu.

Jau prieš tūkstantį metų knygoje „Karo menas” Sun Tsu mokė, kad nesant pakankamai galių, prioritetas turi būti teikiamas gynybai, o puolimo taktika gali būti pritaikyta tik fizinio pranašumo atveju. Mokytojas Hélio, net ir nestudijavęs kinų filosofijos, išmintingai ir nuosekliai pritaikė daosizmo ir Sun Tsu principus. Broliai Pedro ir Guilherme Valente, mokytojai Šiaurės Majami Byčo džiu-džitsu akademijoje, nuodugniai studijavę senąsias knygas, aiškinančias dziu-dziutsu ir dziudo principus, padarė išvadą, kad Hélio Gracie buvo pirmasis meistras kovos menų istorijoje, įgyvendinęs šią tūkstantmetę kinų tradiciją ir pritaikęs ją kovai be ginklų puikiu savigynos metodu. Kovodamas su daug sunkesniais ir stipresniais priešininkais, Hélio Gracie labai anksti suvokė, kad atakuoti, esant priešininko fiziniam pranašumui, yra nenaudinga ir rizikinga. Puolimo strategija galėtų būti pritaikoma tik pasitelkus netikėtumo efektą arba turint pranašumo. Kadangi Hélio Gracie ištobulino savo džiu-džitsu metodus siekdamas pagerinti silpnesniojo kovotojo padėtį, jo mokyme prioritetas teikiamas būtent gynybos taktikai. Joje ypatingą svarbą turi kantrybė (susijusi su techniniu išmanymu) ir ištvermė (susijusi su racionalia mityba ir sveiku gyvenimo būdu), reikalingos sulaukti, kol priešininkas padarys klaidą, ir tuomet pradėti siekti pergalės.

Esminė taisyklė, taikoma tiek dziudo, tiek graikų-romėnų imtynėse, pagrįsta idėja, kad kovotojui, oponento prispaustam nugara prie grindų, reikėtų tučtuojau ištrukti, kitaip jis bus nugalėtas. Hélio išdrįso paprieštarauti šiais tradicinei sportinei koncepcijai ir sukūrė nepažeidžiamos gynybos sistemą, kuri leidžia mažo ūgio kovotojams pranašumo neturinčioje pozicijoje išvengti smūgių, sulaikymų ar nokauto. Hélio teigė, kad visuomet verta vystyti gynybos refleksus, nes kovotojas gali padaryti klaidų, bet gynybos technika pati savaime yra neįveikiama.

Kai per pastaruosius penkiolika metų Hélio sulaukė garbingo amžiaus ir natūraliai prarado didelę dalį turėtos fizinės stiprybės, jis buvo priverstas dar labiau tobulinti asmeninę džiu-ždžitsu kovos techniką (tame procese turėjo progos dalyvauti keli privilegijuoti mokiniai) ir daryti ją dar efektyvesnę, laikydamasis įpročio grumtis su sunkumais ir tikrindamas savo mokymą praktikoje. Net ir būdamas 94 metų, Hélio atsiguldavo ant tatamio ir liepdavo kuriam nors kovotojui ar apsilankiusiam džiu-džitsu mokiniui, nepriklausomai nuo ūgio ar svorio, užimti bet kurią pageidaujamą dominuojančią poziciją, iš viršaus ar iš šono, ir pasistengti nugalėti, o pats neperimdavo dominavimo, tik gindavosi. Ir niekam nepavykdavo jo įveikti. Visa tai buvo skirta įrodyti studentams ir visiems kitiems, kad gynybos metodas įgalina bet kurį žmogų, net ir silpną, būti nenugalimu.

Sun Tsu klasikinio veikalo „Karo menas” ištraukoje atskleidžiama filosofija, paaiškinanti naująjį džiu-džitsu kovos būdą, sukurtą Hélio: „Senais laikais geriausi kovotojai pasirinkdavo gynybos taktiką, ir tuomet, nutaikę progą, nugalėdavo priešą. Saugumas nuo pralaimėjimo yra mūsų pačių rankose, bet galimybė nugalėti priešą priklauso nuo priešo. Tad geras kovotojas geba apsaugoti save nuo pralaimėjimo, tačiau negali būti tikras, kad nugalės priešą. Tad sakoma: turi žinoti, kaip užkariauti, neturėdamas galimybės. Saugumas nuo pralaimėjimo reiškia gynybos taktiką, gebėjimas nukauti priešą reiškia supratimą kada ir kaip pulti. Mes turime gintis, kai nėra pakankamai jėgų, ir atakuojame priešą tik tuomet, kai jis suklysta. Kovotojas laimi mūšį, kai nepadaro klaidų. Nepadaryti klaidos – štai kas užtikrina pergalę.”

Parengta pagal www.graciemaiami.com straipsnį